Pernai žiemą su kaimynu Rimu stovėjome prie tvoros ir kalbėjomės apie tai, apie ką kalba visi – sąskaitas. Jis tada minėjo, kad ruošiasi dideliam pokyčiui. Aš skeptiškai patraukiau pečiais.
Šį sausį vėl susitikome. Rimas šypsojosi.
„Gruodį sumokėjau 180 eurų. Sausį – 165. Pernai tomis pačiomis temperatūromis būdavo virš trijų šimtų,” – pasakojo jis, rodydamas telefone išsaugotus mokėjimus.
Neslėpsiu, pavydėjau.
Kas pasikeitė per tuos metus
Rimas gyvena maždaug 140 kvadratų name, pastatytame devyniasdešimtaisiais. Sienos apšiltintos, bet ne idealiai. Langai pakeisti prieš dešimt metų. Tipiškas lietuviškas namas, tipiškas lietuviškas galvos skausmas.
Prieš metus jis turėjo seną ketaus katilą, kurį kūreno malkomis. Keldavosi šeštą ryto pakurti, grįždavo iš darbo – vėl pakurti. Žmona pykdavosi dėl dulkių ir dūmų kvapo.
„Kai suskaičiavau, kiek laiko per savaitę sugaištu prie to katilo, gavosi aštuonios valandos. Per mėnesį – visa darbo savaitė. Ir tai neskaitant malkų pjovimo, skaldymo, krovimo,” – prisiminė Rimas.
Sprendimą priėmė gegužę. Pradėjo domėtis, kokie katilai šildymui šiuo metu populiariausi, ir nustebo – rinka per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė.
Techninis pasirinkimas, kurio nesitikėjau
Maniau, Rimas pasakos apie šilumos siurblį. Dabar visi kalba apie šilumos siurblius. Bet jis pasirinko kitaip.
„Šilumos siurblys mano namui būtų kainavęs apie penkiolika tūkstančių su įrengimu. Ir vis tiek reikėtų papildomo šildymo šaltinio šalčiausiomis dienomis,” – aiškino jis.
Rimas ilgai lygino variantus ir galiausiai nusprendė, kad jam labiausiai tinka kokybiški granuliniai katilai šildymui su automatiniu padavimu. Visa sistema, įskaitant bunkerį ir montavimą, atsiėjo šiek tiek daugiau nei septynis tūkstančius.
„Bunkerį užpildau kartą per savaitę. Užtrunka penkias minutes. Viskas,” – sakė Rimas. „Temperatūrą reguliuoju telefonu, net kai esu darbe.”
Skaičiai, kurie mane įtikino
Buvau smalsus ir paprašiau Rimo tikslesnių duomenų. Jis, kaip tikras inžinierius, viską fiksavo nuo pirmosios dienos.
Per visą šildymo sezoną – nuo spalio iki balandžio – jis sunaudojo 4,2 tonos granulių. Vidutinė kaina sezono metu buvo apie 260 eurų už toną. Iš viso kuras atsiėjo maždaug 1100 eurų.
Pernai malkomis ir elektra šildymui išleido beveik 2400 eurų. Ir tai neskaičiuojant laiko sąnaudų.
„Katilo investicija atsipirks per trejus metus. Paskui tiesiog taupysiu,” – reziumavo jis.
Ko Rimas nepasakė iš karto
Pokalbio pabaigoje paklausiau, ar yra kažkas, ką būtų daręs kitaip. Jis minutę patylėjo.
„Bunkerį reikėjo statyti didesnį. Dabar turiu dviejų savaičių atsargą, norėčiau mėnesio. Ir dar – reikėjo nelaukti tiek metų.”
Jis prisiminė, kaip trejus metus delsė, vis galvodamas, kad gal elektra atpigs, gal atsiras geresni sprendimai, gal dar vieną sezoną bus galima iškęsti su senu katilu.
„Tie treji metai man kainavo septynis tūkstančius eurų permokų. Lygiai tiek, kiek dabar sumokėjau už naują sistemą.”
Grįžau namo ir ilgai žiūrėjau į savo rūsį, kur stovi penkiolikos metų senumo katilas.
Gal atėjo laikas ir man.
