Mano vonia atrodė kaip požemis. Pilkos plytelės, jokių langų, tik tas vienas mažytis matinis stiklas, pro kurį vos prasiskverbdavo šviesa. Stovėdavau ten rytais galvodama: „Ar tai viskas? Ar čia ta vieta, kur praleidžiu dvidešimt minučių savo dienos?” Mano kaimynė Laima tai pastebėjo, kai praėjusį pavasarį užėjo į svečius. Ji pažvelgė ir pasakė: „Rūta, tau reikia augalų. Patikėk manimi.”
Nusijuokiau iš jos. Augalų? Toje oloje? Bet Laima turėjo kažką savyje – ji visada žinodavo dalykus dar prieš jiems tampant madingais. Ji sušnabždėjo man tarsi dalindamasi kažkokia senovine paslaptimi. „Spatifilis,” pasakė ji. „Jis myli tamsą labiau nei šviesą. Mano mama tokį laikė savo vonioje trisdešimt metų.”
Taigi nusipirkau vieną. Tiesiog taip. Negalėjau patikėti, kaip greitai jis viską pakeitė. Lapai buvo tokie blizgantys, beveik švytintys toje pritemusioje šviesoje. Pradėjau tyrinėti – tiesą sakant, tapau apsėsta. Mano vaistininkė Ginta paminėjo zamiokulką, kai atėjau atsiimti vitaminų. „Mažai šviesos, didelė drėgmė nuo dušo garų,” pasakė ji atsainiai, tarsi būtų pasodinusi tūkstantį tokių. Išbandžiau.
Drėgmė buvo esmė. Niekada apie tai nebuvau pagalvojusi, bet mano vonia iš esmės buvo sauna du kartus per dieną. Ta drėgmė kabojo ore kaip slapta dovana augalams. Šalia veidrodžio pridėjau sansevjeriją – tas daiktas praktiškai nesunaikinamas, net mano sesuo Daina nesugebėjo nužudyti savosios. Paskui atėjo paparčiai. Švelnūs, trapiai atrodantys paparčiai, kurie iš tikrųjų klestėjo mano tamsioje, garuojančioje šventovėje.
Bet štai ko niekas tau nepasako – drenažas svarbus. Iš pradžių suklysdau, naudojau vazonus be skylučių, ir mano vargšas spatifilis vos nenumirė. Mano teta pasodino mane prie arbatos ir parodė teisingą būdą. „Tai ne raketų mokslas,” pasakė ji, „tik skylutės dugne ir kantrybė.”
Transformacija vyko lėtai. Pirmą mėnesį – nieko ypatingo. Bet trečią mėnesį? Negalėjau atpažinti savo vonios. Ji tapo šia vešlia, gyva erdve. Augalai valė orą, visa aplinka atrodė gaivesnė. Pagaudavau save ten užsibūnant, tiesiog kvėpuodama. Mano oda atrodė geriau. Nuotaika pakilo. Prausiausi duše ir jausdavausi kaip kokiame prašmatniame SPA, o ne savo ankštame bute.
Laima praėjusią savaitę užėjo ir šypsojosi, tarsi būtų žinojusi, kad taip ir nutiks. „Matai?” pasakė ji. „Kartais tamsiausioms erdvėms tiesiog reikia tinkamos kompanijos.” Dabar aš esu ta, kuri šnabžda augalų paslaptis savo draugėms. Juokinga, kaip gyvenimas veikia.
Nuo skeptiko iki augalų augintojo: Mano tamsaus vonios kambario transformacija
Beveik pasiduodavau dėl savo vonios kambario. Tamsu kaip urve, drėgna kaip pirtyje, ir maniau, kad niekas ten negali išgyventi. Mano kaimynė Laima vis kartodavo: „Rasa, tu švaistai tą erdvę”, bet aš ja netikėjau. Tada mano gydytojas užsiminė, kad augalai padeda kovoti su pelėsiu ir drėgme – ir supratau, kad kovojau neteisingą kovą.
Pasirodo, tamsios vonios nėra augalų žudikės. Jos iš tikrųjų yra tobulos tam tikroms rūšims. Po dušo garai plūsta kaip niekas kitas, ir sužinojau, kad spatifiliams tai labai patinka. Mano pirmoji – pavadinau ją Gintare – per kelias savaites pradėjo auginti baltas gėles. Jos blizgantys lapai išliko tokie žali ir spindinys net be saulės šviesos. Negalėjau patikėti.
Mano teta prisiekė ZZ augalais. „Tiesiog pamiršk juos”, – sakė ji prie kavos. „Rimtai, Rasa, jie turi vaškinius lapus, kurie laiko vandenį kaip mažyčiai rezervuarai.” Ji buvo teisi. Aš vos liečiu savąjį, gal palaistyju kas dvi savaites, ir jis klesti. Tada dar pridėjau sansevieriją. Tą daiktą praktiškai neįmanoma nužudyti, ir jis iš tikrųjų valo orą, atrodydamas elegantiškai ir aukštai prie mano sienos.
Lūžio taškas atėjo, kai pridėjau paparčius. Jie sukuria tokį vešlų, tropinį jausmą – mano vonia dabar atrodo kaip SPA, o ne požemis. Bet štai ko nesitikėjau: be natūralios šviesos turėjau būti kūrybinga. Nusipirkau šias mažas LED lemputes, nieko ypatingo, pastatiau jas maždaug keturiasdešimt centimetrų nuo lapų. Mano draugė vaistininkė užsiminė, kad jos turėtų veikti maždaug aštuonias–dvylika valandų per dieną, todėl nustatiau laikmatį. Nuoširdžiai? Mano elektros sąskaita vos pajudėjo.
Priežiūros dalis iš pradžių mane gąsdino. Anksčiau viską žudžiau meile. Dabar naudoju vazonus su drenažo skylėmis – tai man buvo didžiulis pokytis – ir laikau juos ant mažų kojelių, kad jie nesėdėtų tiesiai ant šaltos plytelės. Tai, pasirodo, sukeldavo šaknų puvimą. Kiekvieną mėnesį duodu jiems pusės stiprumo trąšų, nieko per stipraus, tik tiek, kad jie netaptų ištįsę ir apgailėtinai atrodantys.
Sukioju savo vazonus kas kelias savaites ir nuvalau lapus drėgna šluoste. Nustebtumet, kiek dulkių susikaupia, blokuodamos šviesą. Paprastas šiltas vanduo veikia puikiai. Vėdinimas taip pat padeda – pradarau langą ar duris po dušo, kad pelėsis nesijaustų patogiai.
Tai, kas prasidėjo kaip skepticizmas, virto manija. Ta tamsi vonia, kurios niekas nenaudojo, tapo mano prieglobsčiu. Dabar draugai klausia, kaip tai padariau. Sakau jiems tai, ką man sakė kaimynė: tu nekovoji su gamta, tu dirbi kartu su ja. Pradėk nuo mažo, gal dviejų augalų, stebėk, kaip jie reaguoja. Netrukus turėsi džiungles. Aš tikrai turiu, ir niekada nesijutau labiau didžiuodamasi savo namais.
