Vėl nukrito puodelis. Stovėjau virtuvėje, žiūrėjau į šukes ant grindų ir jaučiau tą pažįstamą gėdą. Kažkas viduje automatiškai sušnibždėjo: rankos iš neteisingos vietos.
Močiutė tuo metu sėdėjo prie stalo. Pakėlė akis nuo laikraščio ir ramiai ištarė: „Vaikeli, ne todėl, kad rankos iš ne vietos užaugo. Dėl sėkmės sudužo.”
Tas sakinys mane sustabdė. Ji šypsojosi, tarsi žinotų kažką, ko aš dar nesuprantu.
Frazė, kuri keliauja per šeimas jau pusantro šimto metų
Pasirodo, močiutės žodžiai – ne jos pačios išradimas. Etnografai ir folkloristai šią frazę atsekė bent iki XIX amžiaus vidurio. Ji keliauja iš lūpų į lūpas, per šeimas ir bendruomenes, visada ta pačia forma: sudužo ne dėl nerangių rankų, o dėl sėkmės.
Kodėl ji išliko tiek ilgai? Lingvistai pastebi – frazė trumpa, skambi, greitai ištariama. Ji veikia kaip momentinis vaistas nuo gėdos. Vos tik indas nukrenta, kažkas pasako tuos kelis žodžius – ir situacija pasikeičia.
Socialiniai psichologai tai vadina bendruomeniniu susitvarkymu. Frazės kartojimas patvirtina bendrą vertybių sistemą, normalizuoja atsitikimą ir palaiko grupinę sanglaudą. Nuostolis virsta maža, kolektyviai patvirtinta palaima.
Ką iš tikrųjų reiškia tas „dėl sėkmės”
Namų kosmologijose – taip etnografai vadina tikėjimus apie namų dvasias ir energijas – sudužęs indas niekada nebuvo vien atsitikimas.
Senuosiuose pasakojimuose indai laikomi energijų kaupikliais. Jie sugeria namų nuotaikas, įtampas, rūpesčius. Kai puodelis ar lėkštė sudūžta – ta energija išsilaisvina. Tarsi mažas valymas, kuriam nereikia jokių ritualų.
Kai kuriose tradicijose lūžimas interpretuojamas kaip netyčinė auka namų dvasoms. Ypač jei tai įvyksta per šventę, gimtadienį ar kitą svarbią progą – manoma, kad tai gyventojų netyčinis pagarbos ženklas nematomiems namų saugotojams.
Lauko tyrimuose užfiksuota, kad kai kuriose šeimose net šukių vieta būdavo pažymima – kaip padėkos ženklas, sklaidantis susikaupusias energijas.
Kodėl smegenys mieliau priima šį paaiškinimą
Psichologai tai aiškina paprastai: frazė „dėl sėkmės” sumažina momentinį neigiamą jausmą, nukreipia savęs kaltinimą ir signalizuoja grupės priklausomybę.
Kai ką nors išmetame iš rankų, pirmoji reakcija – savikritika. Esu nerangus. Esu neatsargus. Smegenys ieško kaltininko ir randa – save.
Frazė perima šį procesą. Ji nesako, kad esi nevykėlis. Ji sako, kad įvyko kažkas gero. Per sekundę kaltė virsta palaima.
Namų ūkiuose, kur šis posakis tradiciškai kartojamas, sudužęs indas nesukelia konflikto. Vietoj pykčio ar priekaištų – trumpa frazė ir gyvenimas tęsiasi toliau.
Šventės, kur indai laužomi specialiai
Įdomu, kad daugelyje kultūrų indų daužymas tapo sąmoningu ritualu.
Žydų vestuvėse jaunikis sutrypia taurę – simboliškai nutraukiamas ryšys su praeitimi ir kviečiami palankūs pokyčiai. Graikijoje per šventes svaidomi indai simbolizuoja senų rūpesčių išmetimą. Vokietijoje prieš vestuves svečiai daužo porcelianą – manoma, kad tai atneša sėkmę jaunavedžiams.
Visi šie ritualai remiasi ta pačia logika: sudužimas išlaisvina, valo, atveria kelią naujam.
Tiesa, ne visi daiktai traktuojami vienodai. Veidrodžiai išlieka tabu beveik visur – jų sudužimas vis dar laikomas blogu ženklu. Bet paprasti indai? Jie gali būti aukojami be baimės.
Viena išimtis, kurios močiutė neminėjo
Yra skirtumas tarp atsitiktinio sudužimo ir nuolatinio neatsargumo. Frazė „dėl sėkmės” veikia kaip momentinis palengvinimas, bet ji neturėtų tapti pasiteisinimu.
Jei indai krenta kas savaitę – galbūt reikia ne frazės, o geresnio organizavimo. Stabilesnių lentynų. Daugiau dėmesingumo.
Močiutė tą irgi žinojo. Kai kartą per mėnesį kas nors sudužo – sakydavo apie sėkmę. Bet jei tai kartojosi per dažnai, jos tonas keisdavosi: „Gal užtenka sėkmės, palauk – padėsiu viską į žemesnius stalčius.”
Išmintis buvo ir žodžiuose, ir jų ribose.
Dabar kiekvieną kartą, kai kas nors sudūžta mano namuose, prisimenu močiutės balsą. Ne priekaištą. Ne pamoką. Tiesiog tuos kelis žodžius, kurie per pusantro šimto metų padėjo tūkstančiams žmonių atleisti sau mažas nesėkmes. Kartais sena frazė veikia geriau nei bet koks šiuolaikinis patarimas.
