Kiekvieną žiemą ta pati istorija: sausas, draskantis kosulys, kuris nesitraukia savaitėmis. Vaistinėje – sirupai, pastilės, purškikliai. Pinigai išleisti, o gerklė vis tiek niežti.

Kol vieną vakarą močiutė, klausydamasi mano kosulio, papurtė galvą ir pasakė: „Ar tu žinai, kad visa tai gali padaryti namie per dešimt minučių?”

Ji nuvedė į virtuvę ir parodė tris receptus, kuriuos jos mama naudojo dar tada, kai vaistinės kaime nebuvo. Ir paaiškino, kodėl jie veikia – ne magija, o fiziologija.

Lazdynmedžio arbata: gerklės apsauga

Pirmą receptą močiutė vadino „gerklės apklotu”.

Du arbatinius šaukštelius džiovintos lazdynmedžio šaknies užpylė dviem šimtais mililitrų karšto vandens. Leido nusistovėti penkiolika minučių. Tada padavė man.

„Gerk lėtai,” – pasakė. „Leisk tekėti per gerklę.”

Lazdynmedis veikia kaip demulcentas – tai reiškia, kad jis sukuria apsauginę dangą ant sudirgusios gleivinės. Be to, turi priešuždegiminį poveikį, kuris mažina bronchų uždegimą.

„Ne dažniau kaip du kartus per dieną,” – įspėjo močiutė. „Šitas stiprus.”

Ji buvo teisi. Po pirmos taurės kosulys atlėgo. Ne dingo – bet atlėgo.

Juodieji pipirai su medumi: netikėtas derinys

Antrą receptą pažiūrėjau skeptiškai. Juodieji pipirai? Nuo kosulio?

Močiutė šyptelėjo: „Atrodo keistai, bet palaukti.”

Arbatinį šaukštelį juodųjų pipirų ir arbatinį šaukštelį medaus užpylė dviem šimtais mililitrų verdančio vandens. Leido nusistovėti dešimt minučių.

„Pipirai ir imbieras veikia kaip švelnūs dirgikliai,” – paaiškino ji. „Stimuliuoja kosulio refleksą ir skatina gleivių judėjimą. Padeda atsikosėti tam, kas sukaupta.”

O medus – klampi danga ir antimikrobinės savybės, kurios sumažina gerklės dirginimą.

Vieną–du kartus per dieną. Kai kosulys produktyvus – šitas receptas geriausias.

Imbiero-mėtų sirupas: savaitei į priekį

Trečias receptas buvo sudėtingesnis, bet verta pastangų.

Močiutė užvirė imbierą ir mėtas, pridėjo medaus, atvėsino ir supylė į stiklinį buteliuką.

„Laikyk šaldytuve iki trijų savaičių,” – pasakė. „Vartok po arbatinį šaukštelį pagal poreikį.”

Pipirmėtė suteikia vietinį anestetinį poveikį – mažina gerklės niežėjimą. Imbieras skatina išskyrimą. Medus apgaubia ir ramina.

„Kai kosulys užklumpa naktį – šitas gelbsti,” – pridūrė močiutė.

Kada tai veikia – ir kada ne

Močiutė nebuvo naivi. Ji žinojo, kad šie receptai – ne stebuklai.

„Jie padeda nuo lengvo, ūmaus kosulio,” – paaiškino. „Virusinio ar poūmio. Ramina gleivinę, mažina uždegimą, padeda išsivalyti.”

Bet jei kosulys trunka ilgiau nei dvi savaites, jei atsiranda karščiavimas, dusulys, krūtinės skausmas ar kraujingi skrepliai – tada ne arbata, o gydytojas.

„Šitie receptai – papildymas, ne pakeitimas,” – pabrėžė ji.

Atsargumo priemonės, kurias būtina žinoti

Prieš pradėdama naudoti, paklausiau apie saugumą.

Močiutė paaiškino: lazdynmedis gali padidinti kraujospūdį ir sukelti hipokalemiją. Žmonėms su hipertenzija, širdies ar inkstų ligomis, arba vartojantiems tam tikrus vaistus – jo geriau vengti.

Juodieji pipirai ir imbieras gali dirginti gleivinę arba pabloginti refliuksą jautriems žmonėms.

Medus – jokiu būdu ne kūdikiams iki vienerių metų.

„Ir jei atsiranda išbėrimas, blogėjantis dusulys ar bet kas neįprasta – nutrauk ir eik pas gydytoją,” – pridūrė ji.

Sirupus laikyti šaldytuve. Lazdynmedžio arbatą – gerti tą pačią dieną.

Dabar kiekviena žiema atrodo kitaip

Grįžau namo su užrašytais receptais ir nauju požiūriu. Tą žiemą, kai kosulys prasidėjo, neskubėjau į vaistinę.

Pradėjau nuo lazdynmedžio arbatos vakare. Dieną – imbiero-mėtų sirupas. Kai kosulys tapo produktyvus – juodieji pipirai su medumi.

Po trijų dienų kosulys atslūgo. Be sirupų iš vaistinės, be cheminių priedų.

Viena tiesa, kurią dabar žinau

Močiutė nebuvo gydytoja. Bet ji žinojo tai, ką daugelis pamiršo: paprasčiausi ingredientai virtuvėje dažnai veikia ne blogiau nei brangūs preparatai.

Ne todėl, kad tai magija. O todėl, kad tai fiziologija – demulcentai, priešuždegiminiai agentai, išskyrimą skatinantys ingredientai.

Dabar kiekvieną rudenį pasiruošiu imbiero-mėtų sirupą iš anksto. Ir kai kas nors šeimoje pradeda kosėti – pradedame nuo virtuvės, ne nuo vaistinės.

Nes kartais seniausi receptai veikia todėl, kad veikė visada.