Panaudoto kepimo aliejaus tvarkymas Lietuvoje vis dar kelia daug klausimų — tiek gyventojams, tiek verslui. Ypač dažnai klausiama apie surinkimo tvarką, kainas ir teisinius reikalavimus. Šiame straipsnyje atsakome į tuos klausimus, kuriuos žmonės užduoda dažniausiai.
Per pastaruosius metus aliejaus atliekų supirkimas Lietuvoje tapo gerokai labiau organizuota sistema nei buvo dar prieš penketą metų. Tačiau informacijos spragos išlieka, todėl verta jas užpildyti konkrečiais atsakymais.
Ar naudotą kepimo aliejų tikrai galima parduoti?
Taip. Panaudotas kepimo aliejus yra žaliava biodyzelino gamybai, todėl jis turi rinkos vertę. Supirkimo kaina priklauso nuo kelių veiksnių: aliejaus kokybės (laisvųjų riebalų rūgščių kiekio), tūrio ir reguliarumo. Kuo didesnis ir pastovesnis tiekimas, tuo palankesnės sąlygos.
Kas priima naudotą aliejų iš gyventojų?
Gyventojai gali pristatyti naudotą aliejų į specialius surinkimo taškus, kuriuos įrengia savivaldybės arba atliekų tvarkymo įmonės. Kai kuriuose miestuose tokie taškai veikia prie prekybos centrų ar atliekų aikštelių. Aliejų reikia supilti į sandarų indą — tinka senas plastikinis butelis ar stiklainė.
Kokius dokumentus turi turėti įmonė, atiduodanti aliejų?
Maisto gamybos ar maitinimo įmonė privalo turėti atliekų tvarkymo sutartį su licencijuotu surinkėju. Kiekvienam aliejaus paėmimui išrašomas važtaraštis, o metų pabaigoje pateikiama ataskaita apie susikaupusių atliekų kiekius. VMVT (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) patikrinimų metu gali paprašyti šių dokumentų.
Ar galima naudotą aliejų tiesiog supilti į kanalizaciją?
Ne. Tai draudžiama pagal Lietuvos atliekų tvarkymo taisykles ir savivaldybių nuotekinių vandenų tvarkymo reglamentus. Riebalai kanalizacijoje kietėja, formuoja kamščius ir gadina infrastruktūrą. Už netinkamą atliekų tvarkymą juridiniams asmenims gresia baudos nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų.
Kuo skiriasi surinkimas nuo supirkimo?
Surinkimas reiškia organizuotą atliekų paėmimą iš susidarymo vietos. Supirkimas — tai modelis, kai surinkėjas ne tik paima atlieką, bet ir sumoka už ją tiekėjui. Praktiškai aliejaus atliekų surinkimas ir supirkimas dažnai vyksta vienu metu: ta pati įmonė atvažiuoja, paima naudotą aliejų ir atsiskaito su klientu pagal sutartas kainas.
Koks aliejus netinka perdirbimui?
Perdirbimui netinka aliejus, stipriai užterštas vandeniu (drėgnumas virš 3 procentų), su dideliu kietųjų maisto dalelių kiekiu arba sumaišytas su kitomis cheminėmis medžiagomis — valymo priemonėmis, tepalo likučiais ar dažais. Toks aliejus turi būti tvarkomas kaip pavojinga atlieka, o tai kainuoja žymiai brangiau.
Kaip dažnai reikia atiduoti naudotą aliejų?
Tai priklauso nuo veiklos apimties. Mažos kavinės paprastai kaupia aliejų dvi ar tris savaites, stambesnės maitinimo įstaigos — savaitę ar trumpiau. Surinkimo grafikai derinami individualiai, atsižvelgiant į klientų poreikius ir kiekius.
Ar surinkėjai atvažiuoja į visą Lietuvą?
Didžiosios surinkimo įmonės aptarnauja visą šalies teritoriją, įskaitant rajonus ir kaimo vietoves. Kai kurios bendrovės veikia ir kitose Baltijos šalyse — Latvijoje bei Estijoje. Logistikos tinklo apimtis svarbi, nes kuo daugiau surinkimo taškų aptarnaujama, tuo efektyvesnis procesas ir mažesni kaštai vienam kilogramui.
Ar verta rūšiuoti skirtingų tipų aliejų atskirai?
Idealiu atveju — taip. Augalinis kepimo aliejus ir gyvūniniai riebalai turi skirtingas fizikines savybes ir gali reikalauti skirtingo apdorojimo. Tačiau praktiškai daugelis surinkėjų priima mišrią žaliavą ir rūšiuoja ją savo bazėse pagal kokybės parametrus.
